01/10/2026
Aš nesu už nupoliruotą gyvenimą, kuriame kas dieną reikia tapti geresne savo versija.
Gal dėl to mano santykis su socialiniais tinklais yra gana komplikuotas 😀 Dažnai netikiu ten rodomais gyvenimais. Netikiu supermamom, kurios spėja 3 vaikus home-schoolinti, lankyti jogą ir vadovauti dviems verslams, tuo pat metu lietuviškas žiemas leisdamos Fuerteventūroje. Netikiu dvasingais nušvitusiaisiais, kurie beveik neišeina iš OM būsenos ir minta saulės energija. Netikiu versliomis super-moterimis, kurios filmuoja rylsus mašinoj 8 ryto jau važiuodamos į savo įkurtą įmonę iš antro verslo klubo susitikimo ir kad negaištų veltui laiko klausosi audioknygos "Dar tobulesnė versli moteris" (šiaip sugalvojau, negooglinkit, nėra tokios knygos 😀). Tada dar prieš darbą pamedituoja, kad klientėms skleistų tik gerąją energiją.
Tokio savo "nušvitimo" nuopelnus priskiriu savo amžiui - manau, kad neišvengiamai dauguma mūsų su branda įgauna daugiau proto. Bent jau taip tikiuosi. Nes kažkada aš irgi siekiau tapti dvasiškai, fiziškai, emociškai ir visaip kaip tobula.
Bet gyvenimas, pasirodo, tiesiog natūraliai gyvenasi. Su mažiau ar daugiau pastangų. Ir nebūtina jame viską optimizuoti. Kartais reikia šventinio makiažo, o kartais gerai purvini kroksai. Kartais kalnus nuverti, kartais nenuverti nieko. Ir, man rodos, dėl to nepatampi mažiau dvasingas, sąmoningas ar blogesnis. Esi tiesiog tas, kuriam natūraliai gyvenasi.
Dėl to man labai patinka garso praktikos - ne kaip dar viena užduotis, kurią turime atlikti, o kaip erdvė nieko nedaryti, tiesiog būti.