13/09/2026
Šią savaitę kineziterapeutai minėjo savo profesinę dieną ir Lietuvos kineziterapeutų draugijos 30-metį!
Tai graži ir reikšminga sukaktis, leidžianti atsigręžti atgal ir pamatyti, nuo ko pradėjome ir kur esame šiandien.
Draugijos įkūrimas tapo svarbiu lūžio tašku kineziterapijos profesijos raidoje Lietuvoje. Pats kineziterapijos pavadinimas atsirado keliais metais anksčiau – iki tol ši profesija buvo vadinama gydomąja kūno kultūra.
Prireikė daug Lietuvos kineziterapeutų draugijos ir pačių kineziterapeutų pastangų, kad nuo „kūno kultūros“ būtų pereita prie gydymo judesiu, o nuo paprasto mankštinimosi – prie tikslingai parinktų ir individualiai žmogui pritaikytų pratimų.
Keitėsi ne tik profesijos pavadinimas, studijų programos ar taikomi metodai – iš esmės keitėsi ir požiūris į gydymą. Nuo konkrečios ligos ar diagnozės gydymo pereita prie žmogaus, sergančio tam tikra liga, gydymo. Vis daugiau dėmesio pradėta skirti ne klinikinei diagnozei, bet individualiai žmogaus būklei, jo funkcijoms, galimybėms, bei kitoms sveikatos problemoms. Juk ta pati liga skirtingiems žmonėms gali pasireikšti labai skirtingai, todėl ir gydymas negali būti visiems vienodas.
Šis 30-metis man taip pat ypatingas. Beveik tuo pačiu metu, kai kelią pradėjo Lietuvos kineziterapeutų draugija, savąjį kineziterapijoje pradėjau ir aš –pasirinkau šią profesiją.🥳
Todėl žvelgdama į tuos tris dešimtmečius matau ne tik tai, kaip augo ir keitėsi kineziterapija Lietuvoje. Kartu su ja augau, mokiausi, keičiausi ir aš. Tikrai nebuvo lengva, bet nei karto nesuabejojau, kad galiu būti kažkuo kitu (na, gal dar mokslininke ir dėstytoja 😀, bet vis tiek tos srities).
Kai pradėjau dirbti, visuomenė, tame tarpe ir medicinos personalas, nelabai žinojo kas yra kineziterapeutas ir ką jis veikia: slaugytojos stacionare galvojo, kad atėjau apkarpyti slaugos pacientams nagų 😅; pacientai galvojo, kad masažiuką padarysiu, o gydytojai kartais prašydavo parašyti vietoj jų paciento siuntimo kineziterapijai tekstą, nes nežinodavo kam ir kodėl gi jos pacientui reikia ….
Šiandien apie tai smagu prisiminti, nes per pastaruosius metus pasikeitė labai daug. Kineziterapija tapo žinoma ir pripažįstama profesija!
Paklausus, kas yra kineziterapija, dažnai išgirsime trumpą atsakymą – tai gydymas judesiu. Atrodo labai paprasta. Tačiau turbūt tik dirbantis šioje srityje supranta, kiek daug žinių, sprendimų, ieškojimų ir kartais abejonių telpa tuose dviejuose žodžiuose.
Tačiau per visus tuos metus supratau dar vieną labai svarbų dalyką – judėjimas nebūtinai turi būti sudėtingas, kad būtų naudingas.
Ir jeigu šiandien, po tiek metų darbo kineziterapijoje, reikėtų pasakyti, ką svarbiausio apie judėjimą norėčiau perduoti žmonėms, išskirčiau kelis dalykus:
1. Nebijokite judėti!
Susidūrę su skausmu ar kitomis sveikatos problemomis žmonės dažnai pradeda save pernelyg saugoti ir riboti judėjimą, bijodami pakenkti ar dar labiau susižeisti. Tačiau paprastų, kasdienių judesių nereikėtų bijoti. Net jei kartais judant skausmas sustiprėja, tai nebūtinai reiškia, kad žalojate savo kūną.
Tikslingai parinktas judesys ar pratimas gali padėti norimą rezultatą pasiekti greičiau ar efektyviau, tačiau tai nereiškia, kad kitoks, „netobulas“ judėjimas yra žalingas. Dažnu atveju didesnė problema - NEjudėjimas.
2. Nevertinkite judėjimo naudos tik pagal tai, ar išnyko konkretus simptomas.
Nenusiminkite ir nesustokite, jei paskirti pratimai ar tiesiog judėjimas neišsprendė konkrečios sveikatos problemos greitai ir taip, kaip tikėjotės. Tai nereiškia, kad judėjimas buvo bevertis.
Jo nauda yra daug platesnė nei vienos problemos ar simptomo sumažėjimas. Judėdami veikiame visą organizmą, palaikome įvairių jo sistemų funkcijas ir gebėjimą prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo iššūkių. Todėl iš judėjimo gauname kur kas daugiau, nei galime iš karto pamatyti ar pajusti.
Kineziterapeutė
dr. Inga Muntianaitė
